Vilniaus Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia (buvęs Vilniaus misionierių vienuolynas) – tai 1695 metais statyti pradėtas (baigtas tik XVIII a. viduryje) Baroko stiliaus pastatų ansamblis. Aukštumoje, ant vadinamo Išganytojo kalno, išsidėstę jo pastatai, grakštūs bažnyčios bokštai ir frontonai yra vienas iš raiškiausių miesto panoramos akcentų.
ISTORIJA
1685 metais misionieriai, pradėję kurtis Vilniuje, gavo iš vyskupo Aleksandro Katavičiaus pradines fundacines žemės valdas Vilniuje, ties Nerimi, netoli Žaliojo tilto, ir Nemenčinės parapijoje buvusį Jenčmeniškių (Eitminiškių) palivarką. 1687 metais jie apsigyveno ir įsirengė koplyčią Vilniaus vaivados žmonos Kotrynos Radvilienės jiems dovanotuose Sanguškų rūmuose, Subačiaus priemiestyje, kur vėliau ir išaugo ansamblis. Šiuos triaukščius erdvius, santūrios renesansinės išorės rūmus 1640-1650 metais pasistatydino LDK didikas, Vilniaus vyskupijos sufraganas Jeronimas Sanguška (testamentu šie rūmai atiteko vienuoliams bernardinams, o šie juos perleido Radviloms). Veikiai misionieriai pradėjo rūpintis naujos bažnyčios statyba, apleistų rūmų pritaikymu vienuolynui bei visos vienuolyno valdos formavimu.
Interjeras, palyginus su fasadu, labai kuklus (atliepia misionierių neturtingumo ir paprastumo principus). Veikiančioje bažnyčioje buvo 7 altoriai. Didysis Viešpaties Dangun Žengimo altorius trijų tarpsnių, viršūne siekia karnizą. 1804 metų duomenimis jis buvo medinis, ant 6 kolonų, papuoštas raižiniais, auksavimu ir nudažytas. Altoriaus centre – tapytinė Dangun Žengimo scena, šonuose buvo misijų tema susietos 4 medinės paauksuotos skulptūros – Šv. Jono Krikštytojo, Šv. Stanislovo, Šv. Pauliaus ir Šv. Adalberto; viršutiniame šio altoriaus tarpsnyje Viešpaties Jėzaus ir jos šonuose – Šv. Henriko ir Šv. Kazimiero skulptūros. Šoniniai Viešpaties Jėzaus ir Švč. Mergelės Marijos Vardo altoriai taip pat mediniai, mažai ornamentuoti. Kiti keturi santūrių formų altoriai buvo koplyčiose (Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai, Šv. Pauliaus, misionierių kongregacijos ir visos parapijos globėjo Šv. Tado ir Šv. Vincento Pauliečio). Iš šių koplyčių, kaip viso bažnyčios interjero puošniausias akcentas, ypač išsiskiria skirtoji Šv. Vincentui Pauliečiui – misionierių kongregacijos įkūrėjui ir ideologui. Ji dekoruota sodrių spalvų dirbtinio marmuro kolonomis, tapybiškais asimetriniais rokoko ornamentais. Koplyčios sienos, kryžminiai skliautai ir šoninės navos skliautas prie koplyčios puošti šventojo gyvenimo epizodus vaizduojančiomis scenomis ir su misionierių veikla susijusių šventųjų atvaizdais. Koplyčios sienų tapybą XVIII a. viduryje sukūrė misionierius tapytojas Dominykas Ivanovskis.
