Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia – 1633 – 1654 metais basųjų karmelitų pastatyta barokinė Šv. Teresės Avilietės bažnyčia, kuri dabar yra visai prie pat Aušros vartų koplyčios. Bažnyčia yra stačiakampio pavidalo, kupolas – žemas ir aklinas. Vidaus erdvė suskirstyta į tris navas, šoninės navos sumanytos kaip pereinamų koplyčių eilė. Pagrindinę navą skliaučia aštuoni akmeniniai skliautai, daug aukštesni už šoninius.
ISTORIJA
Basieji karmelitai ne tik pastatė Vilniaus Šv. Teresės bažnyčią, bet ir Lietuvos didikų remiami pasistatydino vienuolyną, kurio pastatai išsidėstė prie miesto gynybinės sienos trijų kvartalų teritorijoje. 1654 metais Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius pašventino Šv. Teresės bažnyčią. Ji stovi priešais mūro siena juosiamus vienuolyno statinius, presbiterine dalimi tiesiogiai jungdamasi su vienuolynu. Bažnyčią fundavo LDK pakancleris Steponas Pacas, projektavo italų karališkieji architektai – Constante Tencalla ir Giovanni Battista Gisleni. Dabartinis bažnyčios interjeras sukurtas XVIII a. antroje pusėje. 1760-1764 metais šv. Teresės gyvenimą ir veiklą vaizduojančias freskas nutapė Vilniaus dailininkas Motiejus Sluščianskis. 1783 metais Motiejus Pociejus iš Aušros vartų gatvės pusės pristatė pereinamojo (iš rokoko į klasicizmo) stiliaus koplyčią.
Šv. Teresės bažnyčia niekada nebuvo uždaryta. 1844 metais uždarius basųjų karmelitų vienuolyną, ji kartu su Aušros Vartų koplyčia tapo parapijos bažnyčia.